Sausio 14 d. Radviliškio kultūros centre vyko jau tradicija tapęs dainuojamosios poezijos koncertas, kuriame savo kompaktinę plokštelę „18 akimirkų“ pristatė Gediminas Storpirštis.

Radviliškis – geležinkelininkų sostinė. Prie visko mačiusios geležinkelio stoties budi senų laikų garvežys, į visas pasaulio pasvietes vežęs ne tik žmones, bet ir kopūstus, gyvulius, įvairius rakandus. Jo netolimas giminaitis pernai spalį, prieš prasidedant Tarptautiniam dainuojamosios poezijos festivaliui „Tai – aš“, į Radviliškį iš Vilniaus atbildino grupę Lietuvos jaunųjų bardų kartu su festivalio ir šios akcijos, pavadintos „Bardų vagonu“, organizatoriais. Smagus atvykimas Radviliškin tąkart nebuvo atsitiktinis. Nuo praeitų metų balandžio Radviliškio kultūros centre, darniai bendradarbiaujant su šio centro direktoriumi Romualdu Juzukoniu ir jo mielomis pavaldinėmis, viešoji įstaiga „Bardai LT“ rengia dainuojamosios poezijos koncertus. Neatsitiktinius neatsitiktinėmis dienomis. Jie vyksta kiekvieną mėnesį (išskyrus vasarą), paprastai trečią mėnesio ketvirtadienį. Kaip ir šokiai kurioje nors miestelio seklyčioje... Ir nors tokią didelę salę sunku pririnkti pilną, negalima sakyti, kad žiūrovai eina per prievartą, verčiami mokytojų ar kaimynų paraginti. Jie gyvai reaguoja į atliekamas dainas, smagiai pritaria jų posmams. Ir nuolat blyksi mobiliųjų fotoblykstės...

Neatskiriama šių koncertų dalis – skani vakarienė. Kaip Rusijoje tradiciškai tave pavaišins degtine, Italijoje – gera pica, svetingoje Dzūkijoje – gardžiai kvepiančia naminuke ir bulvinėmis bandomis, keptomis ant kopūstų lakštų, taip Radviliškyje svečiai vaišinami troškintais kopūstais ir nuo kepimo įraudusiomis dešrelėmis. Kai pirmą kartą su kolege ten nuvažiavome klausytis Andriaus Kulikausko ir Sauliaus Bareikio, tik įėję į pastatą nustebome – iš kur toks stiprus kopūstų kvapas? Manėme, kad netoliese – restoranėlis ar šiaip darbuotojos nuo pietų neišsivėdino. Tačiau po koncerto, maloniai raginant šeimininkams, ir patys į lėkštes jau krovėme garuojančius kopūstus. Kaip tai siejasi su dainuojamąja poezija? Beveik niekaip, išskyrus tai, kad iš Radviliškio bardai visada grįžta sotūs. Tačiau galima mąstyti ir taip: troškinti kopūstai yra Radviliškio krašto kulinarinio paveldo dalis, paprastas patiekalas, sotus, bet ne itin kaloringas, suteikiantis energijos, noro dar ką nors veikti. O dainuojamoji poezija – taip pat didelių įmantrybių nereikalaujantis žanras. Čia nereikia ieškoti gilių, veik tik muzikos teoretikams ar rimtiems melomanams žinomų dalykų. Pakanka nuotaikos – ir pirmyn... Dainuojamoji poezija neapsunkina, ji pakylėja nuo pilko kasdienybės peizažo, o atmintyje skambant ką tik girdėtai melodijai, dar galima stvertis kokio nors malonaus ir reikalingo darbelio.

Dainuojamoji poezija, nešina Lietuvos bardų, plinta per visą Lietuvą: Pasvalį, Skapiškį (Kupiškio r.), Gargždus, Uteną, Anykščius (su nacionaliniu festivaliu „Purpurinis vakaras“), Joniškį, Varėną (su provincijos dainuojamosios poezijos festivaliu „Dainuojančios bitės“), Kybartus, Alytų (su akustiniais koncertais), Klaipėdą, žinoma, Kauną (su Paulinos Nešukaitytės „Dainuojamosios poezijos palėpe“ bei „Senamiesčio žiogo“ festivaliu), Kauno rajoną (su festivaliu „Akacijų alėja“). Apie Vilnių čia mažiausiai norisi šnekėt... O norinčiųjų dainuoti arba tapti bardais atsiranda vis daugiau. Praeitų metų pabaigoje vos ne tuo pačiu metu į mano erdves pasibeldė keli vaikinukai, teiraudamiesi, kur jie galėtų groti arba kaip tapti...

Taigi tikuosi, kad Radviliškis – viena tų Lietuvos vietovių, į kurią trauks dar ne viena Lietuvos bardų karta. Nuo balandžio čia jau koncertavo Andrius Kulikauskas, Saulius Bareikis, Andrius Kaniava, Gediminas Storpirštis, Giedrius Arbačiauskas, Mindaugas Ancevičius, Vytautas V. Landsbergis, Aidas Giniotis. Kai kurie iš jų spėjo pabūti ir po keletą kartų, tik su skirtingomis programomis. Štai vasario 18 d. antrą kartą ten koncertuosiantis V. V. Landsbergis publikai pristatys naują kompaktinę plokštelę „Trylika brolių“.

Stebina toks didelis žmonių susidomėjimas. Į Kultūros centrą jie rinkosi ne tik iš Radviliškio, bet ir iš aplinkinių miestelių – Šeduvos, Baisogalos, Šiaulėnų ar Aukštelkų. Paklaustas, kaip pasiseka į bardų koncertus sukviesti tiek publikos, Radviliškio kultūros centro direktorius Romualdas Juzukonis pasakoja, kad koncertus skelbia kultūros centro ir Radviliškio rajono savivaldybės interneto svetainėse, spaudoje. Po koncertų įspūdžius ir nuotraukas vėl publikuoja. „Turime suformavę savitą reklamos platinimo sistemą. Plakatus išvežiojam po visas rajono seniūnijas, reklama apie būsimą koncertą ant kilnojamų stovų pasitinka, įvažiuojant į miestą ir miesto teritorijoje. Bet, manau, pati geriausia – žodinė reklama, kuri veikia, tad kaskart į koncertus ateina vis daugiau žmonių“, – sako jis.

Į čionykščius dainuojamosios poezijos vakarus daugiausia renkasi jaunimas ar jų mokytojai. „Pastebėjome, kad koncertuose lankosi tie patys žmonės, ateina visos vyresniųjų klasės, mokytojai skatina mokinius. Manau, kad ateina tie jaunuoliai, kurie diskoteką mielai keičia į dainuojamąją poeziją, – intelektualūs, svajojantys, pilietiškumo jausmą turintys žmonės“, –­ taip publiką apibūdina Romualdas.

Pasak jo, iki 2009 m. Radviliškyje bardai beveik nekoncertuodavo, tačiau graži bardiška partnerystė su VšĮ „Bardai LT“ ir Vilniaus mokytojų namais davė rezultatų: jo vadovaujamame kultūros centre nuolat vyksta dainuojamosios poezijos koncertai. Atsiradus bardams, ir žmonės noriau čia ateina: susiformavo netgi savas bendruomenės ratas – nuoširdžių, malonių, dažniausiai jaunų, intelektualių žmonių grupė. Atsiranda mokytojų, kurie savo pamokose populiarina dainuojamąją poeziją, jų dėka į koncertus ateina ištisos klasės.

Romualdas yra muzikas (profesionalus chorvedys) ir puikus dainininkas, dažnai Radviliškio kultūrinį gyvenimą pagyvinantis ir savo dainomis. Bardų muzika jį lydi nuo vaikystės. Kaip ir daugelis, užaugęs su Vytauto Kernagio dainomis. „Mėgau „Aktorių trio“, Keistuolius, bandžiau dainuoti jų dainas studijuodamas. Visi senieji bardai šaunūs ir mėgstami, paminėčiau dar ir V. V. Landsbergį. Į Radviliškį atkeliavus Tarptautiniam dainuojamosios poezijos festivaliui „Tai – aš“, susipažinau su jaunąja bardų karta, kurie sužavėjo kūrybiškumu ir kūrybine galia“, – prisipažįsta Radviliškio kultūros strategas R. Juzukonis. Jis pasvajoja, kad kada nors, kai sumažės rutina ir darbo tempai, pats imsis gitaros ir bandys barduoti.

Paklaustas, kokias mato perspektyvas plėtoti bardiškosios kultūros sklaidą Radviliškyje, R. Juzukonis pažada, kad ir ateityje bus bendradarbiaujama, rengiant dainuojamosios poezijos koncertus. Šią idėją skatina ir Radviliškio rajono savivaldybės meras Antanas Čepononis, tarybos nariai, administracijos direktorius ir kiti. „Taip kartu darbuodamiesi, išlaikysime tradiciją kiekvieną mėnesį Radviliškyje rengti bardų koncertus. Norėtųsi šiuos koncertus organizuoti ne tik Radviliškio miesto kultūros centre, bet ir kitur (kaip jau darėme geležinkelio stotyje). Norėtume surengti bardišką naktį prie laužo, parodų salėje, degant žvakėms, ar sename dvare – kur tik sugalvosim...“ – viliasi R. Juzukonis.

Gimsta viltis, kad taip ir bus. Vieną kartą Romualdas prasitarė, kad visi renginiai, vykstantys Radviliškio kultūros centre, organizuojami ne sau ar kultūros centro darbuotojams, o radviliškėnams. Tad man ausyse vėl skamba bardų dainos nuo Radviliškio kultūros centro scenos, o nosį kutena viliojantys troškintų kopūstų kvapai. Ak, greičiau į Radviliškį!

JUOZAS ŽITKAUSKAS

LITERATŪRA IR MENAS 2010-01-22, Nr. 4

http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3268&kas=straipsnis&st_id=15965