Faktas, kad Žemė apvali ir sukasi aplink savo ašį, jau seniai niekam nekelia abejonių ir ginčų. Lygiai taip pat niekas neužginčytų tai, kad dažniausiai galima išgirsti dainas apie universalius laiko ir auditorijos patikrintus dalykus. Turiu omenyje bet kokio žanro dainas. Žinoma, visų pirma tai būtų meilė, pats įsimylėjimas, ar kaip tik atvirkščiai - meilės atšalimas. Išdavystės arba apgavystės išgyvenimai, džiaugsmas ar liūdesys, sunkūs laikai ar lengva dalia, karas ar kaip tik taika yra bene pačios populiariausios visų žanrų dainų temos. Kiekviename dainų žanre galima rasti dainų autorių labiau mėgiamas ar mažiau populiarias temas. Štai, pavyzdžiui, lietuvių folklore gan daug dainų sukurta apie meilę, taip pat apie karą, amerikiečių folk dainose ganėtinai nemažai politikos, užtat kantri stiliumi amerikiečiams patogiau apdainuoti sunkius laikus bei prarastą meilę. Vis dėlto gilią dainų tekstų analizę palikime specialistams - muzikologams - ir apie ką dainuoja bardai pažvelkime, ar paklausykime kaip paprasti klausytojai ar žiūrovai.

Vienu sakiniu nusakyti, apie ką kuria dainas dainuojamosios poezijos kūrėjai būtų sunku - kadangi žanras platus, dainų temos yra pačios įvairiausios, kokias tik galima įsivaizduoti. Svetainėje bardai.lt jau esame kalbėję, kad dainuojamoji poezija skirtingose šalyse ar net šalių regionuose gali būti suvokiama, o taigi ir vadinama, skirtingai.

Tai „vise“ daina Skandinavijos šalyse ir „dainuojamoji poezija“ Lietuvoje, „šansonas“ Prancūzijoje, „folk“ muzika Škotijoje, „autorinė daina“ Rusijoje – žanro pavadinimas kiekvienoje šalyje skirtingas, o ir pats žanras turi savitų bruožų būdingų tik tam tikram Europos regionui. Ir vis dėlto turbūt nesuklysiu pasakęs, kad dauguma bardų savo dainomis tiesiogiai ar per metaforas išreiškia jausmus. Žinoma, dažniausiai savo jausmus, bet paskaičius interviu, arba dar geriau - pasikalbėjus su pačiais bardais, galima sužinoti, jog neretai apdainuojami ir kitų, greta esančių žmonių išgyvenimai.

Dainos apie meilę. Jų esama įvairių: galbūt apie tą vienintelę ir aistringą, galbūt platonišką, gal apskritai meilę artimui arba Tėvynei. Kalbant apie tą jausmą, kai užima širdį ir atima protą - vieną iš tokių bene geriausiai visiems žinomų bardų dainų apie meilę sudainavo aktorių trio. Tiksliau - grupė „Aktorių trio": Kostas Smoriginas, Olegas Ditkovskis ir Saulius Bareikis. Pamenat „Aš mylėjau tave tau nežinant"? Tik, aišku, apie meilę joje dainuojama subtiliai ir jausmingai. Jei prie meilės dar pridėtumėte ilgesį, liūdesį ar džiaugsmą, skausmą ar net pyktį, gautumėte bemaž visą žmogų apimančių jausmų paletę. Kur kas rečiau, bet irgi ne taip dažnai galime išgirsti bardo-stebėtojo, arba bardo-veikėjo pasakojimą. Tokiu atveju gali būti apdainuota tai, kas sutinkama jų kelyje, pavyzdžiui, iš namų į darbą, parką, svečius ar svečias šalis. Vienas iš tokių pavyzdžių - bardo iš JAV Chuck Brodsky dainos. Beje, šis kūrėjas stebina tokiomis temomis, kurių dainoms kurti galbūt nesirenka niekas kitas. Na, tiek to, nekalbėkime apie politines - apie daina išlietą nepasitenkinimą negerovėmis vieno JAV prezidento valdymo metu. Pasirauskite atminties kertelėse, ar daug esate girdėję bardų dainų apie sportą, pavyzdžiui, beisbolą. Apie šią JAV itin populiarią sporto šaką jis išleido net visą dainų albumą. Bet kur kas didesnis emocinis užtaisas yra dainose apie... holokaustą. Ar kas žinote dar labiau netikėtų temų? Tuomet drąsiai galite rašyti į bardai.lt ir nurodyti jas su pavyzdžiais. Manau, visiems būtų įdomu sužinoti...

Kaip atskirą dainuojamosios poezijos dainų grupę norisi išskirti lopšines. Gal dėl to, kad jos... kitokios. Mielos, šiltos, svajingos - tokias jas girdime iš Vytauto V. Landsbergio ar kitų bardų lūpų. Žinoma, jos visų pirma kuriamos vaikams, tačiau savo jaukumu gali sušildyti ir suaugusiuosius, grąžinti juos į vaikystę. Beje, kad jau prakalbome apie Vytautą V. Landsbergį, reiktų užsiminti ir apie partizanų dainas. Čia emocijos ne tokios aštrios kaip dainose apie genocidą, užtat patriotiškai nusiteikusios širdies kertelę tikrai suvirpina.

Dainuojamoji poezija pasižymi ne tik dainų temų įvairove, bet ir auditorijos margumu. Dainuojamosios poezijos koncertuose Lietuvoje sutiksi tiek brandžių, tiek garbingo amžiaus sulaukusių klausytojų, tiek ir studentiško ar vyresnio jaunimo. Būtent jauni žmonės dainuojamosios poezijos koncertuose ir stebina iš užsienio atvykstančius bardus. Pavyzdžiui, italas Stefano Cobello jau trečius metus negali atsistebėti, kad Vilniaus mokytojų namų rengiamame Tarptautiniame dainuojamosios poezijos festivalyje „Tai -aš" susirenka daug žmonių, o tarp jų - labai daug jaunų! Gal ir nieko čia keisto, turint omenyje, kad ir tarp pačių bardų Lietuvoje daug jaunimo, ko nepasakysi, pavyzdžiui, apie Škotiją ar Švediją. Tose šalyse, beje, ir daunuojama kameriniam, labiau draugų ratui. O ar galima „Stipriai kitaip" arba „Liūdniems slibinams" dainuoti vien tik siauram draugų ratui? Galima, bet būtų nesąžininga - juk tokia energija reikia dalintis su kitais!

Bet... gyvenimas tuo ir įdomus, kad jame ne viskas dailiai į lentynėles sudėta. Štai jauno ir gabaus, ekspresyvaus ir, sakyčiau, nenuspėjamo ispano bardo Javier de Prado kūryba. Kaip manote, apie ką dainuojama jo dainoje „Tunchktucuntuntun”, kokia šios dainos tema? Teisūs tie, kurie net ir neklausę pagalvojo: „Tai tiesiog sąskambis”. Išties, ši daina tiosiog toks žaismas skiemenimis žodžiais, sąskambiais, rimais ir melodija. Paklausite, ką tai gali turėti bendra su dainuojamąja poezija? Bet juk ir taip vadinamos baltos eilės - irgi poezija. Tik vieniems priimtina, o kitiems gal net ir atgrasi. Kiekvienam pagal skonį. Manau, pastarasis pavyzdys parodo ir dar kartą patvirtina, kad dainuojamoji poezija beribė kaip dangus, nelygu ką ir kaip jos autorius nori ja perteikti arba kuo būdu išreikšti save. Tad kalbant apie šio žanro tematiką bei auditoriją belieka šyptelėti, atsikvėpti ir vėl pradėti iš naujo...

Mindaugas Linkaitis
Rasa Glinskytė
Edvinas Naraveckas