Nuo 1960 metų Rusijoje bardais vadinami atlikėjai, kurie rašė dainas už Sovietų Sąjungos ribų. Daugelis bardų atlikdavo savo dainas nedideliuose susibūrimuose, pritardami gitara, kartais (labai retai) kitais instrumentais arba pasitelkdami atlikėjus. Labiau išgarsėję bardai ir toliau rengė tokius kuklius koncertus. Bardams retai pavykdavo įrašyti savo muziką į kokią laikmeną, nes dauguma jų dainų turėjo politinę potekstę. Bet nepaisant to, bardų dainos vis tiek skynėsi kelią mėgėjiškų įrašų kopijomis, padarytomis per koncertus.

Bardų poezija nuo kitos poezijos skiriasi tuo, kad ji ne deklamuojama, o dainuojama pritariant paprastai, nepretenzingai gitaros melodijai. Ši poezijos forma daugiau dėmesio skiria ne stiliui, bet prasmei. Vadinasi, naudojama nedaug muzikinių instrumentų, o pati poezija dažnai tampa savotišku pasakojimu. Akordai yra paprasti, dažniausiai jie kartojasi vieno ar kito bardo kūryboje.

Kitas akivaizdus skirtumas: nekomercinė žanro prigimtis – dainos rašomos, kad būtų dainuojamos, o ne parduodamos.

Bardo sąvoka

Pradėtas vartoti šeštojo dešimtmečio pradžioje, bardo terminas Rusijoje sėkmingai prigijo. Dažnai bardas tapatinamas su autoriumi-atlikėjų, kuris rašė dainas, nukreiptas prieš Sovietų Sąjungos režimą. Bardai atlieka tik savo kūrybos dainas, dažnai tai tapatinama su autoriaus daina. Jie labiau pabrėžia prasmę, mintį, patį žodį, mažiau remiasi muzikiniais instrumentais. Mėgstamiausi jų instrumentai – gitara arba fortepijonas. Šis žanras neturi nieko bendra su komercija. Dainos kuriamos, kad būtų dainuojamos, o ne parduodamos. Atsižvelgiant į vis didėjantį žanro populiarumą, šiandien situacija kiek pasikeitė.

Stilistiškai bardų dainų pirmtakais laikytini gatvės romansai, kuriuose buvo apdainuojami kasdienio gyvenimo reiškiniai. Romansai buvo populiarūs tarp įvairių Rusijos visuomenės sluoksnių, rašomi minorine tonacija ir akomponuojami gitara.

Bardų kūrybą Rusijoje galima būtų skirstyti į dvi pagrindines grupes: turistų dainas ir politines dainas. Nors kai kurios subkultūros irgi randa joje vietą, pavyzdžiui, nusikaltėlių dainos (blatnaja pesnia).

Iš pradžių bardo sąvoka buvo vartojama tarp turistų dainų gerbėjų. Vėliau ji įgijo kiek kitokią prasmę ir išjuokiamą/pašiepiamą atspalvį. Bet tuo metu šį stilių reikėjo atskirti nuo tradicinės populiariosios muzikos ir sąvoka galiausiai prigijo.

Turistų dainos

Sovietų Sąjungos istorijoje Brežnevo valdymo metai laikomi stagnacijos laikotarpiu. Stovyklos, ekstremalios laisvalaikio leidimo formos, kaip antai, alpinizmas, plaukimas baidarėmis, tapo savotiška jaunimo pabėgimo nuo tikrovės forma. Žmonės tikėjo, kad ši veikla buvo vienintelis kelias ir teisinga jų gyvenimo kryptis, buvo siekiama iškelti vertybes, tokias kaip drąsa, draugystė, rizika, pasitikėjimas, bendradarbiavimas ir abipusis palaikymas. Būtent šios situacijos ir vertybės apdainuojamos turistų dainose.

Daugelį geriausių turistų dainų sukūrė Jurijus Vizboras, kuris pats aktyviai sportavo ir savo kūryboje apdainavo visas čia minėtas sporto šakas. Dėmesio sulaukė ir Aleksandras Gorodnickis, dalį savo gyvenimo praleidęs mokslinėse ekspedicijose aplink pasaulį, pasiekęs net Šiaurės ašigalį.

Svarbus turistų dainos subžanras buvo jūros dainos. Kaip ir turistų, šiose dainose apdainuojami žmonės, patekę į sunkią situaciją, kai išbandomi tikrieji psichiniai ir emociniai išgyvenimai, veikiantys žmonių santykius. Vladimiras Vysockis savo repertuare turėjo keletą tokių dainų. Daugybė A. Gorodnickio dainų irgi panašios tematikos, be to, jis galėjo patirti gyvenimą jūroje savo kailiu. Vienose dainose apdainuojami jūreiviai, kitose – piratai. Romantizmo kupinos dainos iki šiol yra populiarios bardų koncertuose. Jų savo repertuare turi beveik kiekvienas bardas.

Turistų dainos buvo toleruojamos valstybės, ir jos gyvavo kaip autorių dainos. Kitaip šis žanras buvo vadinamas „saviveikline daina“. Terminas asocijuojasi tik su Sovietų Sąjungai būdingu reiškiniu hudozhestvennaya samodeyatelnost (meninė saviveikla). Tai buvo paplitęs reiškinys, padedantis ištverti sovietinę okupaciją. Kiekviena didesnė gamybinė įmonė ar kolūkis turėjo kultūros rūmus ar bent jau salę, kurioje meninės saviveiklos kolektyvai galėjo repetuoti ir rengti koncertus. Daugelis jų, kaip ir keli universitetai, turėjo ir meninės saviveiklos klubų, kurie iš esmės ir tapo bardų dainų klubais ir liko kiek nuošaly nuo vyraujančių „saviveiklos“ tendencijų.

Derėtų išskirti Grušino festivalį, kuris tarsi ir seka turistų dainos pėdsakais, nors paskutiniuoji metu jungia ir daugiau bardų dainos krypčių bei stilių.

Politinės dainos

Šiomis dainomis buvo reiškiamas protestas prieš Sovietų Sąjungos propaguojamą gyvenimo būdą. Žanras labai įvairus: nuo aštrių politinių, antisovietinių dainų iki sąmojingos satyros pagal geriausias Ezopo tradicijas. Kai kuriose Bulato Okudžavos dainose būtent ir apdainuojamos to laikotarpio aktualijos.

Vladimiras Vysockis buvo laikomas politinių dainų autoriumi, bet vėliau jo dainos įgijo ir kiek kitokį pobūdį. Kitas atvejis – Aleksandras Galičius, kuris buvo priverstas emigruoti iš šalies. Namuose turėdamas jo dainų įrašų pasmerkdavai save kalėjimui. Prieš emigraciją jis, kaip ir kitas bardas Julijus Kimas, buvo persekiojamas ir stebimas saugumiečių. Eugenijus Kliačkinas ir Aleksandras Dolskis sugebėjo derinti uždraustas antisovietines dainas ir romantiškas eiles.

Daugelis bardų dainų negalėjo būti viešai skelbiamos, jos nuolat buvo cenzūruojamos. Kai kurių bardų dainos net buvo paskelbtos antisovietinėmis (nors iš tikrųjų jos buvo daugiau romantinės arba turistinės).

Paradoksalu, bet prokomunistinės Bertoldo Brechto pjesių „dainos“, kurios, regis, kritikuoja fašizmą ir kapitalistinę visuomenę, taip pat galėjo būti vertinamos Rusijos baudžiamojo kodekso 58 straipsniu, bet rado užuovėją ir išpopuliarėjo tarp bardų. Jos dažnai buvo vadinamos „zongais“ (nuo vokiečių kalbos žodžio „Song“ („daina“).

Nusikaltėlių dainos

Šios dainos Rusijoje labiau žinomos blatnaja pesnia arba šansonos pavadinimais. Manoma, kad jos atsirado kur kas anksčiau negu bardų dainos Sovietų Sąjungoje. Šansonos užuomazgos matomos jau XX amžiaus pirmajame dešimtmetyje. Nors stilistiškai ir nelabai skyrėsi nuo bardų dainų, šios dainos galėjo būti lyginamos su šiuolaikiniu repu: jose vyravo nusikaltimų ir kriminalinės aplinkos garbinimas bei miesto romantika. Dainose atspindėjo režimo ir nusistovėjusių taisyklių lūžį senojoje Rusijos visuomenėje.

Nuo 1930 metų tokio pobūdžio kūryba paplito Gulago lageriuose. Paprastai šiose dainose buvo kalbama apie nekaltus žmones, atsidūrusius lageryje ir priverstus sunkiai dirbti, o ne apie kriminalinį pasaulį.

N. Chruščiovo atlydžio metais daug žmonių buvo paleista iš lagerių, kartu su jais paplito ir dainos. Bardas Aleksandras Gorodnickis surinko ir išmoko šias anonimiškas dainas bei pradėjo jas dainuoti koncertuose. Šiuo atveju dainos įgijo simbolinę prasmę: išreiškė kovą su priespauda. Aleksandras Rozenbaumas savo ruožtu sukūrė daugelį humoristinių tokio stiliaus dainų apie žydų mafiją Odesoje.

Kitos dainos

Populiaresnės už turistų dainas buvo dainos apie gyvenimą (dažniausiai Sovietų Sąjungoje). Beveik kiekvienas bardas buvo parašęs nemažai dainų šia tema. Apdainuojama dažniausiai miestietiška aplinka, pavyzdžiui, Maskva (ypač Arbatas). Kai kurios šio tipo Jurijaus Vizboro arba Vladimiro Vysockio kūrybos dainos buvo tiesmukos, atviros, jose paprastais ir nuoširdžiais žodžiais pasakojama apie gyvenimą. Kiti bardai, kaip antai Bulatas Okudžava, perteikdavo savo mintis pasitelkę metaforas ir simbolius.

Kitas dainų tipas, būdingas Rusijai ir atsiradęs anksčiau nei bardų dainos, buvo karo dainos. Daugelis garsių bardų parašė nemažai dainų apie karą. Bardai turėjo įvairių priežasčių kurti ir dainuoti tokias dainas. B. Okudžava, pats dalyvavęs kare, savo liūdną ir jausmingą dainavimo manierą naudojo išsakydamas karo beprasmiškumą (daina „Popierinis kareivis“).

V. Vysockis rašė dainas apie karą ir jomis stengėsi atskleisti tokią karo atmosferą, kurioje reikia garbės ir emocinės stiprybės, kaip pagrindinių žmogaus charakterio savybių. Vysockio karo dainos buvo mėgstamos veteranų, jis labai vaizdingai ir tiksliai aprašė karą, nors pats jame ir nedalyvavo.

Jurijaus Vizboro dainose buvo parodoma, kaip žmonės, įtraukti į karą, tapdavo kur kas svarbesni nei pats karas. Jo dainose karas likdavo antrame plane, daugiau buvo kalbama apie žmogiškuosius jausmus (kaip ir turistų dainose).

Kai kurie bardai (pavyzdžiui, Sergejus Nikitinas ir Tatjana Nikitina) rašė vaikiškas dainas įvairiems festivaliams ir teatro vaidinimams. Šios dainos sulaukė didelio populiarumo, mat poetai jas rašė tuo pačiu stiliumi kaip ir kitas savo dainas. Tad nors dainos ir buvo skirtos vaikams, jose slypėdavo gili mintis ir tam tikra potekstė, o tai labai patikdavo suaugusiesiems.

Parengė Edvinas Naraveckas