Dainų autoriumi ir atlikėju vadinamas žmogus, kuris rašo, kuria ir atlieka savo paties sukurtas dainas (tiek eilės, tiek ir melodija). Dažnai kūrinys atliekamas kokiu nors muzikos instrumentu. Tokią kūrybos ir atlikimo formą labai mėgsta populiariosios muzikos atlikėjai. Beveik visi dainų autoriai-atlikėjai yra priklausomi nuo „gyvo žodžio“ ir koncertų. Nuolatinės jų pasirodymų vietos: kultūros namai, kavinės, klubai ir festivaliai. Kai kurie garsesni populiariosios muzikos atlikėjai patys kuria dainas, ir nors visuomenėje jie žinomi ir kaip autoriai, ir kaip atlikėjai, jie nelinkę to sureikšminti ir nesiekia būti vadinami dainų autoriais-atlikėjais.

Istorija

Dainų autoriaus ir atlikėjo sąvoka siejama su senąja bardų kultūra, kuri buvo paplitusi visame pasaulyje, tik įvairiose šalyse skirtingai plėtojosi. Eilėraščiai buvo dainuojami, kartais pritariant arfai ar kitam instrumentui. Atsiradus spausdinimo galimybei, dainos buvo užrašomos ir atliekamos vadinamųjų „baladžių prekeivių“. Dažnai tai buvo skirtingi jau sukurtų dainų, kurios nuolat keitėsi, variantai. Visa tai, laikui bėgant, suformavo savotiškas muzikines dainų autorių-atlikėjų tradicijas, o keliaujantys atlikėjai („baladžių prekeiviai“) buvo išsibarstę po visą Europą.

Šiaurės Amerika ir Didžioji Britanija

Dainų autoriai-atlikėjai Šiaurės Amerikoje siejami su liaudies muzikos atlikėjais, kurie patys kūrė tokią muziką. Minėtini šie dainų autoriai-atlikėjai: Woody Guthrie, Leadas Belly ir Pete Seegeris (su „The Weavers“ nariais). Šio žanro pradininkai buvo kur kas mažiau susirūpinę muzikos ir žodžių plagijavimu negu šiandienos atlikėjai. Nedvejodami ir ilgai negalvodami, jie galėjo pagroti kitų dainų ištraukas ir įvairias dainų versijas.

Šie muzikantai pirmieji ėmė rašyti nūdienos dainas (t. y. dainas, kurios reaguoja į šiandienos įvykius). Jie visada būdavo pageidaujami ir laukiami profesinių sąjungų susibūrimuose ir mitinguose, todėl atsirado nemažai dainų apie darbininkų klasės gyvenimą. Socialinių klausimų aktualizavimas dainose stipriai veikė tolesnę šio žanro raidą.

Angliškai kalbančiose Šiaurės Amerikoje ir Didžiojoje Britanijoje dainų autoriai-atlikėjai buvo pripažinti tik XX amžiaus septintajame aštuntajame dešimtmetyje, kai liaudies dainų ir kantri stilių paveikti muzikantai viešai pasirodė ir sulaukė populiarumo. Tarp tokių pirmųjų muzikantų buvo: Mickey Newbury, Johnny Cashas, Bobas Dylanas, Paulas Simonas, Neilas Youngas, Johnas Denveris, Jacksonas Browne, Dave Masonas, Jimas Croce, Joni Mitchell, Davidas Crosby, Leonardas Cohenas, Donovanas, Randy Newmanas, Gordonas Lightfootas, Nickas Drake, Carly Simon, Catas Stevensas, Bruce Cockburnas, Harry Chapinas, Jamesas Tayloras, Danas Fogelbergas ir Dolly Parton. Tie, kurie anksčiau buvo žinomi tik kaip dainų autoriai (pavyzdžui, Carole King), patys ėmė atlikti savo dainas. Priešingai nei atlikėjai pasakotojai, kurie praktiškai perėmė liaudies muzikos ir kantri stilių, šie atlikėjai rašė labai asmeniškas dainas (dažnai kreipdavosi pirmuoju asmeniu). Žodžiai „išpažintis“ ir „jausmingumas“ buvo vartojami apibūdinant pirmųjų dainų autorių-atlikėjų kūrybą.

Nors kai kurių roko grupių nariai iš esmės nebuvo vadinami dainų autoriais-atlikėjais, daugelis naujai įkurtų grupių narių (įskaitant ir Paulą McCartney, Johną Lennoną, George Harrisoną, Peterį Framptoną, taip pat Doną Henley ir Glenną Frey) vėliau išpopuliarėjo kaip dainų autoriai-atlikėjai.

Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje ir devintojo dešimtmečio pradžioje tikrųjų dainų autorių-atlikėjų dainos tarsi susiliejo su populiariosios muzikos ir „švelnaus roko“ („soft rock“) kūriniais, nors kai kurie nauji atlikėjai, vis dar kuriantys pagal pirmųjų dainų autorių-atlikėjų tradicijas (pavyzdžiui, Billy Joelas, Bruce Springsteenas, Markas Heardas, Lucinda Williams, Patti Smith, Kate Bush, Stevie Nicksas, Cheryl Wheeler ir Warrenas Zevonas), mėgino išlaikyti savo stilių. Pasitaikė ir tokių atvejų, kai roko ir net „punk rock“ atlikėjai, tokie kaip Peteris Case ir Paulas Westerbergas, save laikydavo dainų autoriais-atlikėjais.

Devintajame dešimtmetyje dainų autoriaus ir atlikėjo sąvoka buvo vartojama grupei atlikėjų (daugiausia moterų) apibūdinti: pradedant Suzanne Vega ir baigiant Tracy Chapman, Nanci Griffith ir K. D. Lang. Būtina paminėti ir Tori Amos. Moters sėkmė ir populiarumas Didžiojoje Britanijoje lėmė jos sėkmę ir pripažinimą JAV muzikos rinkoje. 1990-ųjų pradžioje žanrą vėl išpopuliarino kanadietė Alanis Morissette ir jos albumas „Jagged Little Pill“. Žanrą gaivino ir kanadietė Sarah McLachlan, kuri kartu su kitomis atlikėjomis – Sheryl Crow, Victoria Williams, Patty Griffin, Jewel, Lisa Loeb, Natalie Merchant ir Joan Osbourne – ėmė organizuoti „Lilith Fair“.

1990 metų viduryje muzikantai, tokie kaip Dave Matthews ir Elliottas Smith, dainų autorių-atlikėjų tradicija bandė kurti naują roko stilių, pabrėždami muzikos akustines galimybes.

2000-aisiais žanras įgijo naujų spalvų, išpopuliarėjo impresionistinė lyrika. Minėtini atlikėjai Conoras Oberstas, Davidas Bazanas, „Iron and Wine“ ir kt.

Įrašai jau 1990-aisiais tapo prieinami ir atskiriems atlikėjams, nesudariusiems sutarčių su įrašų kompanija. Tai suteikė galimybių muzikantams savarankiškai nuo leidėjų patiems įsirašyti ir pardavinėti savo muziką. Tokie atlikėjai labiau žinomi „indies“ vardu, nes jie platino savo įrašus kaip nepriklausomi su savo pačių ženklu arba be jo.

Vokietija

Savo dainas atliekantis autorius Vokietijoje vadinamas „Liedermacher“. Tai dviejų žodžių – „Lieder“ („daina“) ir „Macher“ („kūrėjas, autorius“) – derinys. Ši sąvoka neturi nieko bendra su anglišku pavadinimu „singer-songwriter“. „Liedermacher“ dainos dažniausiai atliekamos pagal sudėtingas, įmantrias eiles, akomponuojama keliais instrumentais, paprastai akustine gitara. Kai kurios eilės turi ryškų politinį atspalvį. „Liedermacher“ dainų stilių atitinka amerikiečių liaudies muzika arba prancūzų šansona.

Žymūs Vokietijos „Liedermacher“ yra Wolfas Biermannas, Reinhardas Mey, Hannesas Waderis, Barbara Thalheim ir kt.

Kaip ir dauguma Amerikos liaudies muzikos atlikėjų, „Liedermacher“ kuria ir vaikams.

Šansonos

Šansona plačiąją prasme – bet kokia lyrinė prancūziška daina, paprastai polifoninė arba pasaulietiška. Dainininkas, atliekantis šansoną, vadinamas šansonjė> Šansonų, ypač vėlyvųjų vidaramžių arba renesanso, rinkinys taip pat vadinamas šansonjė.

Šiuolaikinėje Prancūzijoje šansona dažnai asocijuojasi su populiarių atlikėjų, tokių kaip Jacquesas Brelas, Georgesas Brassensas, Édith Piaf, Barbara, Léo Ferré, kūryba. Šansona skiriasi nuo prancūzų populiariosios muzikos, nes remiasi prancūzų kalbos ritmika. Tai labiau išryškėja, negu kai dainuojama anglų kalba, todėl šansonos terminas yra tik prancūziškas.

Be to, šansonomis XIX amžiaus pab.–XX amžiuje buvo vadinamos ir prancūzų estradinės dainos kabareto stiliumi. Vėliau jos buvo atliekamos kaip estradinė muzika.

Garsiausi šansonjė: Charlesas Aznavouras, Mireille Mathieu, Yvesas Montand, Joase Dassinas, Patricia Kaas, Maurice Chevalier, Édith Piaf.

Lotynu amerika. Italija.

1960 metų pradžioje daugelis Lotynų Amerikos valstybių, puoselėdamos dainų autoriaus-atlikėjo žanro tradicijas, pasinaudojo kitais tuo metu populiariais stiliais. Pirmiausia šešiasdešimtųjų viduryje atsirado nueva cancion, paplitęs Čilėje, Peru, Argentinoje ir Bolivijoje.

Beveik tuo pat metu populiarus Brazilijos stilius bossa nova sukūrė politiškai aštrią dainų autorių-atlikėjų tradiciją, vadinama tropicalismo. Atlikėjai Gilberto Gilis ir Caetano Veloso, kurdami šiuo stiliumi, išgarsėjo visoje Brazilijoje.

Tuo metu Italijoje kilo nauja produktyvių autorių-atlikėjų (italų kalba cantautore) banga. Iš pradžių jie turėjo daug ką bendra su prancūzų mokykla, ypač su šansonjė, bet vėliau šis žanras išsiplėtojo į kitus stilius. Nors pats terminas cantautore reiškia sociopolitinį dainos kontekstą, pasirodė dėmesio verti originalūs atlikėjai, sudėję į šį žanrą daugiau negu socialinę ar politinę prasmę. Minėtini Domenico Modugno, Luigi Tenco, Gino Paoli, Sergio Endrigo, Fabrizio De André, Francesco De Gregori, Antonello Venditti, Roberto Vecchioni, Ivano Fossati, Lucio Dalla, Francesco Guccini ir Franco Battiato.

Kaimyninėje Maltoje populiariausi dainų autoriai-atlikėjai yra Walteris Micallefas, Manwelis Mifsudas ir Vince Fabri. Jie visi dainuoja maltiečių kalba.

Ispanija ir Portugalija taip pat turi savo dainų autorių-atlikėjų žanro tradicijas, kurios, kaip dažnai sakoma, yra perimtos iš lotynų kraštų. Ispanija žinoma kaip nova canco tradicijos pradininkė. Pavyzdžiu čia galėtų būti laikomas Joanas Manuelis Serratas iš Katalonijos. Portugalijos liaudies/pasipriešinimo dainų autorius ir atlikėjas Jose Afonso daug prisidėjo prie Portugalijos liaudies kultūros atgimimo, taip pat ir sušiuolaikintų, labiau socialiai orientuotų fado formų plėtotės.

Šešiasdešimtųjų pabaigoje socialiai ir politiškai orientuoti dainų autoriai-atlikėjai, tokie kaip Silvio Rodriguezas ir Pablo Milanesas, pasirodė Kuboje, nueva trova žanrui žengiant pirmus žingsnius. Trova buvo labai paplitęs ir turėjo didelę įtaką visoje Lotynų Amerikoje.

Lenkija

Dainuojamosios poezijos (poezja spiewana) žanras Lenkijoje, ko gero, yra artimiausias lietuviškajam dainuojamosios poezijos žanrui. (Laikoma, kad būtent iš Lenkijos a.a. Vytautas Kernagis į mūsų šalį „atvežė” žanro apbūdinimą kaip „dainuojamoji poezija”). Tai gana platus ir daugybę dalykų jungiantis žanras, atsiradęs Lenkijoje ir aprėpiantis dainas (dažnai vadinamas ir baladėmis), sukurtas pagal eilėraščius, ir muziką, parašytą specialiai tokiems tekstams. Kompozicijai būdinga subtili melodija ir lengvas muzikinis fonas, kurį sukuria gitara arba fortepijonas. Kai kurie dainuojamosios poezijos atlikėjai taip pat vadinami ir dainų autoriais-atlikėjais, kiti savo dainoms naudoja žinomų poetų eilėraščius arba bendradarbiauja su pačiais poetais.

Kitose šalyse šio stiliaus atlikėjai priskiriami prie bardų, liaudies muzikos roko, arba akustinės populiariosios muzikos stilių. Būtent dainuojamosios poezijos pavadinimu žanras labiausiai paplitęs Rytų Europoje, ypač Lenkijoje ir Baltijos šalyse.

Dainuojamoji poezija turi daug ką bendra su autoriaus daina Rusijoje, bet kai kuo ir skiriasi nuo jos: dainuojamosios poezijos atlikėjai dažniausiai patys nekuria žodžių, tik naudojasi garsių poetų eilėmis.

Minėtini šie Lenkijos dainuojamosios poezijos atlikėjai: Edyta Geppert, Ewa Demarczyk, Marekas Grechuta.

Bulgarija

Dainų autoriai-atlikėjai Bulgarijoje išpopuliarino bardų arba poetų su gitaromis sąvoką. Jų tradicija susijusi su liaudies dainomis, XX amžiaus pradžios miesto folkloru, paveiktu šiuolaikinių muzikos stilių. Septintojo ir aštuntojo XX amžiaus dešimtmečiais šalies komunistinis režimas tolerantiškai žiūrėjo į Bulgarijos bardų, kurie dainavo vadinamąsias politines dainas, atliekamas dažniausiai tik vieno žmogaus, kūrybą.

Nacionalinio festivalio tradicija atsirado drauge su pavadinimu „Alen Mak“ („Raudonoji aguona“ – tai simbolis, slepiantis iškalbingą komunistinę potekstę). Žlugus komunistinei sistemai 1989 metais dainų autorių-atlikėjų samprata kiek pasikeitė. Šiuo metu Bulgarijos bardai aktyviai dalyvauja šalyje rengiamuose keliuose festivaliuose (vietiniuose ir tarptautiniuose): „PoKi“ festivalis Harmanlyje, „Bardfest“ Loveče, „Sofia Evenings of songwriters“ ir kt. Ryškesnės bulgarų bardų asmenybės yra Plamenas Stavrevas, Michailas Belchevas, Vladimiras Levkovas ir kt.

Parengė Ilona ČIUŽAUSKAITĖ ir Alina SEMIONOVA