Apie dainuojamosios poezijos tradicijas užsienio šalyse nusprendėme paklausti įvairiais metais Tarptautiniame dainuojamosios poezijos festivalyje „TAI-AŠ“ dalyvavusių užsienio atlikėjų. Jie noriai pasidalijo su mumis savo mintimis apie žanro padėtį jų šalyse, pastebėjimais apie lietuviškąją dainuojamąją poeziją bei savo asmeninį santykį su šia muzika. Penkiems, labai skirtingiems tiek muzikiniu požiūriu, tiek ir savo pasaulėžiūra atlikėjams – Denisui McLaughlinui (Š. Airija), Stephenui Dowlingui (Škotija), Julianui Dawsonui (Anglija), Stanley‘iui Samuelsenui (Farerų salos) ir Stefano Cobello (Italija) – pateikėme šiuos klausimus:

1) „Vise“ daina Skandinavijos šalyse ir „dainuojamoji poezija“ Lietuvoje, bardų muzika Rytų Europoje ir „šansonas“ Prancūzijoje, „folk“ muzika, „autorinė daina“ – žanro pavadinimas kiekvienoje šalyje skirtingas, o ir pats žanras turi savitų bruožų būdingų tik tam tikram Europos ir Rusijos regionui. Kaip galėtumėte paaiškinti tokią pavadinimų įvairovę? O gal pasiūlytumėte kokį vieną pavadinimą, kuris galėtų apibūdinti ir reprezentuoti šį muzikos žanrą visame pasaulyje? Apskritai, ar tai įmanoma?

2) Papasakokite apie bardų (nusprendėme naudoti šį žodį) muzikos padėtį Jūsų šalyje: populiarumas, publika, organizuotas judėjimas ir plėtra, tradiciniai festivaliai ir kita sklaida.

3) Kaip nutiko, kad būtent bardų muzika tapo Jūsų gyvenimo dalimi? Kas turėjo įtakos ją pasirenkant?

4) Jūs esate dalyvavęs „TAI-AŠ“ ir turėjote galimybę girdėti Lietuvos bardus. Ar pastebėjote ryškių skirtumų tarp šios muzikos atlikimo, jos supratimo čia ir Jūsų šalyje bei Jūsų paties?O gal buvo daugiau panašumų?

5) Kuriant bei atliekant dainuojamąją poeziją Lietuvoje išryškėja labai glaudus ryšys tarp teksto ir atlikėjo, taip pat ir muzikos kūrėjo. Ar pats kuriate dainas žymių poetų eilėmis? Ar manote, kad galite vadintis „poetu“, jeigu savo dainoms pats sukuriate žodžius? Ir kas šiam žanrui yra svarbiau – žodžiai ar muzika?

JULIAN DAWSON (Anglija)

Kadangi kiekviena šalis turi savo tradicijas, dėl to atsiranda ir tam tikrų muzikos skirtumų. Nemanau, kad vienas bendras pavadinimas galėtų apjungti visus skirtingus nacionalinės dainos stilius. Nebent „žmonių daina“... Anglijoje vis dar klesti „folk“ dainų ir „folk“ klubų tradicija. Dažniausiai tokie susitikimai/koncertai vyksta nedidelėse erdvėse arba baruose. Tai tapo populiaru dar septintame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, siekiant atgaivinti seną tradicinę dainą. Dabartinė, naujoji muzikantų karta palaiko ir toliau plečia šį judėjimą. Tiesą sakant, šiuo metu tai tapo gana madinga.

Mano pažintis su muzika prasidėjo dar tuo metu, kai buvau studentas. Domėjausi įvairiais muzikos stiliais, tad pradėjau lankytis koncertuose, klausytis gyvos muzikos. Vėliau ir pats pradėjau dainuoti „folk“ klubuose.
Besiklausant Lietuvos atlikėjų-bardų, man pasirodė, kad jie ir jų muzika yra arčiau senų šio žanro tradicijų, negu daugumos Anglijos atlikėjų.

Daugiausia aš dainuoju savo paties sukurtus žodžius ir viliuosi, kad didžiąją dalį mano eilių galima pavadinti poezija. Manau, kad norint sukurti tikrai gerą dainą yra svarbu tiek geri žodžiai, tiek ir gera muzika. Nors daugelis žmonių klausosi melodijos, o ne žodžių!

STEFANO COBELLO (Italija)

Skirtingi pavadinimai turi visas teises egzistuoti. Šiuo skirtingumu jie demonstruoja kaleidoskopiškai margą ir tuo pačiu intymų, asmeninį suvokimą. Manau, šiam reiškiniui ieškoti bendro pavadinimo nėra būtina. Daug svarbiau yra gerbti tą įvairovę. Dažnai skirtingi pavadinimai yra kilę iš įvairių kalbų, todėl tai labai efektyvus būdas kovoti prieš kalbų vienodinimą/universalizaciją.

Apibūdinti žanro padėtį Italijoje yra pakankamai sudėtingas uždavinys.
Italija – didelė šalis, joje apie 60 mln. gyventojų. Daugeliu atvejų bardų muzika tiesiog natūraliai įsilieja į „folk“ muziką ir „folk“ renginius. Šie renginiai, ypač paplitę pietinėje Italijos dalyje, yra labai populiarūs ir netgi susiję su šokiais. Šis žanras čia turi savo vietą ir yra mėgiamas, nežiūrint didelio masto universalizacijos ir suvienodinimo strategijų, kaip kad populiariame San Remo festivalyje.

Manau, kad bardų muzika gyvena žmonių širdyse. Šiais metais Italijoje vyko vieno iš pačių žymiausių Italijos bardų Fabrizio de Andre atminimo koncertai. Tuo pačiu metu 300 Italijos miestų ir miestelių vyko koncertai, primenantys gerbėjams ir klausytojams jo muziką ir poeziją. Televizijos programas apie jį stabėjo daugiau nei 6 mln. žmonių. Tai rodo, kad Italijoje Fabrizio de Andre muzika populiari iki šiol.

Italijoje neturime organizuoto bardų judėjimo, bet nuolat vyksta keli svarbūs konkursai, tarp kurių yra „Luigi Tenco“, organizuojamas kartą per metus ir renkantis „išmintingas“ dainas.

Šiame žanre atsidūriau natūraliai – tiesiog pradėjau rašyti eilėraščius ir jiems parinkdavau muziką bei balsą. Iš pradžių „atėjo“ žodžiai, tik paskui – muzika. Dabar procesas nėra toks aiškus, „švarus“, savaime gimsta tiek muzika, tiek ir žodžiai.
Viešėdamas „TAI-AŠ“, buvau labai nustebintas ir sujaudintas Lietuvos bardų lygiu ir jų kompetencija. Klausiausi jų ir tai, ką girdėjau, man teikė įkvėpimo ir motyvacijos. Nors skirtumai yra akivaizdūs: stilius, harmonija, kalba ir netgi dainų tematika. Buvau sužavėtas jų dainų skambesiu ir ritmika. Festivalyje girdėjau labai daug atlikėjų.

Kartais savo kūryboje aš mėgstu panaudoti ištraukas iš kai kurių Fabrizio de Andre dainų. Darau tai siekdamas pabrėžti nuostabų jo dainų grožį ir gylį, o taip pat ir dėl asmeninio malonumo. Muzikantas ir poetas, kaip vienas kūnas, viena siela, abu jie yra reikalingi dainai, tačiau dažniausiai tai lemia įkvėpimas. Mūsų realybė taip pat pripildyta muzikos, juk kiekvienas žodis turi savo ritmą. Žodžiai žadina mūsų natūralų norą mokytis, taip pat jie padeda mums keisti savo požiūrį. O muzika skatina mūsų sielą augti ir jausti, kad vis dar galime svajoti.

DENIS MCLAUGHLIN (Š. Airija)

Truputį istorijos: trubadūras – tai XII-XIII a. pietų Prancūzijos, šiaurės Italijos ir šiaurės Ispanijos poetas, kuriantis dainas apie kilnią, riterišką meilę. Taip buvo vadinami ir klajojantys dainiai. Viduramžių bardai – tai viena iš dviejų atskirų poetų grupių. Jie buvo priskiriami žemesnei poetų klasei. Airijoje bardai formavo paveldimą, profesionalią, išsilavinusių ir išprususių poetų luomą. Jie laikėsi griežtų techninių poezijos kurimo taisyklių. Tad sąvokos „bardas“ ir „trubadūras“ turi skirtingas reikšmes ir jų atsiradimą lėmė skirtingos tradicijos. Bardas – tai poetas, trubadūras – tai dainuojantis poetas. Šiandien Airijoje labiau paplitęs terminas „folksinger“. Todėl manyčiau, kad „folk“ ir galėtų būti tas žodis, naudojamas kaip bendra sąvoka, apibūdinant dainavimą įvairiose šalyse. Be abejo yra ir tradicinė liaudies/folkmuzika, o šalia jos – šiuolaikinė liaudies/folkmuzika. Jos labai skirtingos, kaip modernas ir tradicija. Bobą Dylaną ir Neilą Youngą aš pavadinčiau šiuolaikiniais folkatlikėjais. Nesu labai tikras, ar terminas „bardas“ Airijoje dabar vartojimas, nors anksčiau jis buvo vartojamas. Airijoje net yra tokia grupė, pavadinimu „The Bards“. Girdėjau ir apie grupę panašiu pavadinimu iš Vokietijos.

Kai pirmą kartą išgirdau lietuviškąją šiuolaikinę „folk“ muziką, pastebėjau tam tikrą tendenciją naudoti minorines intonacijas, dėl kurių muzika tampa tamsesnė bei liūdnesnė. Aišku, Airijoje mes irgi naudojame minorines intonacijas, tačiau ne tiek daug, kiek aš girdėjau Vilniuje. Mūsų muzikoje daugiau mažorinių tonacijų, kurios duoda tam tikrą džiaugsmo gaidelę.

Aš pats rašau labai savitas dainas ir, atrodo, žodžiai atsiranda pirmieji. Galbūt juos būtų galima pavadinti poezija, tačiau nesijaučiu darbo padaręs iki galo, kol tiems žodžiams neparašau muzikos.

Buvau įtrauktas į roko muziką praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, kol galiausiai atradau kažką panašaus į airišką liaudies muziką. Prisimenu, kad būdamas 14-15 metų jau grojau „folk“ grupėje, tačiau neilgai. Devintojo dešimtmečio pradžioje pradėjau groti vienas ir jau įtraukdavau į savo koncertus kelias airiškas dainas. Panašu, kad būtent nuo tdada ir atsiradau airiškoje „folk“ muzikoje. Grodavau ir su dviem savo broliais, nors jie abu roko muzikantai. Dar ir šiandien mes kartu atliekame šiuolaikinę airių liaudišką muziką, kita vertus, laisvai galime pagroti ir bet kokį Santana gabaliuką.

Manau, kad dainos žodžiai yra patys svarbiausi, muzika ateina vėliau. Mes pasakojame istoriją pritariant muzikai, tačiau žodžiai yra pirmoje vietoje. Paprastos muzikos formos, manyčiau, tinka labiausiai, tada žodžiai iškyla virš muzikos, ir jie jau nepaskęs tarp įmantrių grojimo technikų. Galų gale šiuolaikinė folk-/liaudies
muzika – tai tik dainavimas apie įvarias gyvenimo istorijas, žmones, socialinį gyvenimą, visuomenę. Dainuojama rimtai, šmaikščiai ar sarkastiškai. Tai muzika gydanti žmones, kurie ieško gyvų emocijų gerai pateiktoje ir atliktoje baladėje. Kai kurie žymūs dainų autoriai nėra patys geriausi savo dainų atlikėjai, tačiau daugeliu atvejų tai tokie pat žmonės kaip ir aš, kurie taip atskleidžia savo sugebėjimus. Aš gyvenu savo dainose, lyg kurdamas trumpą filmą.
Dėl pavadinimo... vieni gali pasakyti, kad ši muzika – tai melodinga istorija iš praeities (ar iš dabarties) su dideliu rimtumo, originalumo, savitumo priedu, paremta tikru įvykiu. Gal vis dėlto „žmonių muzika“...

STEVE DOWLING (Škotija)

Negalėčiau sugalvoti nieko geriau, negu „dainų autorius-atlikėjas“, nors čia (Škotijoje) tai nėra kažkoks konkrečiai apibrėžtas žanras. Galbūt mes taip pat pasisavintume „Tai-aš“/“This is me“ festivalio sąvoką... Nežinau, ar „This is me“ yra geriausias vertimas? Man labiau patiktų „I am“/“Aš esu“. Slengu - „Yam“ muzika! Europoje velniškai daug įvairiausių kalbų!

Dainų autoriai pas mus klesti, bet jų kūryba infiltruota į skirtingus stilius: folk, rock, pop, punk, hip-hop, rap ir kitus. Nuo tada, kai pirmą kartą apsilankiau „Tai-aš“, klausiau savęs, kaip tokia festivalio idėja prigytų Škotijoje. Manau, čia visgi jaustųsi kažkoks dirbtinumas, nenatūralumas. Juk geriausi festivaliai turi nevalingai savaime atsiradusį pagrindą. Mes turime savo folk- ir bliuzo festivalį Bladnoch vietovėje, bet esu pasiryžęs organizuoti ir mažesnius koncertus. Vieta: mano senas fabrikas. Jis yra atviras bet kokiam įdomiam projektui. Galbūt šiek tiek eklektiška, tačiau... Bendradarbiavimas irgi yra gerai, ypač kai jis teikia naujų kūrybinių galimybių.

Paskutinius keturiasdešimt metų jaučiasi didelis „folk“ muzikos atgimimas (keltų bei anglų), nors iš tikrųjų tai amerikietiška muzika ir kultūra, ypač kantri ir bliuzas. Ji buvo pasirinkta kaip išraiškos forma, o vėliau išsivystė į įvairias populiariosios muzikos kryptis. Bobas Dylanas ir „The Beatles“ yra neabejotini šios kultūros simboliai. Asmeniškai aš prie jų priskirčiau ir senesnių laikų bliuzo ir kantri muzikantus, tokius kaip Leadbelly‘is ir Woody Guthrie‘is, kurie dainavo apie meilę ir skriaudas. Mūsų „folk“ muzika yra keistoka. Kadaise banginių medžioklė ar rūdos kasyba buvo pavojingos ir garbingos profesijos, bet kai dabar dainuojame apie tai, mes romantizuojame praeitį, kuri su mumis jau neturi nieko bendra.

Festivalis „Tai-aš“ paliko man didelį įspūdį.... Nustebino pagarba, kuria, atrodo, spinduliavo pati publika, skirtingo amžiaus. Galbūt tam turi įtakos tik Lietuvai ir jos istorijai būdingi socialiniai bei politiniai veiksniai? Technikos prasme jūsų atlikėjai žino, kaip geriausiai užpildyti tylą... O tai išprusimo ženklas. Nors ir negaliu suprasti žodžių, tai suteikia poezijai ir tekstui vietos kvėpuoti. Mūsų dainos labiau triukšmingos.

Klausiate labai svarbių klausimų... Dauguma mūsų dainų autorių, net ir tas pats Bobas Dylanas, nėra laikomi poetais. Čia poezija tapo pakankamai rafinuota meno forma, ir ji nėra derinama prie muzikos. Dainų rašymas mums reiškia populiariausia ir dinamišką būdą kurti eilės...bet muzika reikalinga šiam procesui užbaigti. Muzika ar žodžiai? Man - greičiausiai žodžiai, bet tai asmeninio pasirinkimo klausimas.

Parengė:
Alina Semionova
Ilona Čiužauskaitė
Edvinas Naraveckas