Bene pats paprasčiausias pasaulio pažinimo būdas yra lyginimas. Mes nuo pat vaikystės lyginame vienus žmones su kitais, lyginame savo darbus, pranašumą vienoje ar kitoje srityje. Atrasdami naujų dalykų kultūroje, ir juos lygindami su jau žinomais, mes mažų mažiausiai plečiame savo akiratį, galbūt keliaujame svajodami, laviname savo fantaziją. Kartais gal net pabandome ir patys ką nors sukurti. Dainuojamoji poezija šiuo požiūriu nėra išimtinė sritis. Veikiau priešingai – puiki terpė ne tik pasireikšti kūrybai, bet ir geras atspindys pažvelgti į tam tikros visuomenės istorinę raidą, jos kryptį, aktualijas, visuomenės narių tarpusavio santykius.

Dainuojamoji - įvairiomis kalbomis

Kasmet rudens viduryje vykstantis Tarptautinis dainuojamosios poezijos festivalis „Tai – aš“ yra geras pavyzdys, kaip vienoje vietoje galima parodyti kelių kultūrų, kelių visuomenių tapatumus ir skirtumus. Apie festivalį ir joje pasireiškiančias skirtingų kultūrų sąsajas „Bardai.lt“ kalba su festivalio „Tai – aš“ meno vadovu, bardu ir aktoriumi Gediminu Storpirščiu.

Kokie stipriausi įspūdžiai išliko laikui bėgant apie šių metų festivalį „Tai – aš“?

Kaip organizatorius aš džiaugiuosi, kad šiemet festivalis praėjo pakankamai sklandžiai. Manau, žiūrovai įvertino „Nuo bardo iki grupės“ vakarą, kuris buvo naujas festivalio etapas – reikalingas ir įdomus. Mūsų festivalis jau turi savo dainą, turi ir lietuvišku tekstu. Tai dar vienas akmuo į mūsų mūrą. Apie tai jau seniai svajojau. Man patinka, kad esame nuoseklūs pasirinktose srityse – mes pristatome ir „naujas“ šalis. Tų šalių atlikėjai, kiek man žinoma, išsiveža labai gražius atsiliepimus apie mūsų šalį, apie mūsų unikalų - pasaulio kontekste - festivalį. Kuo toliau, tuo labiau aiškėja, kad mes esame vieninteliai (sunku tuo patikėti!) ne tik Lietuvoje, ne tik Baltijos ar Skandinavijos šalyse, o visame pasaulyje. Man neteko išgirsti apie nieką panašaus į šį festivalį. Mes iš tiesų turime gražią, brandžią ir originalią šio festivalio idėją, kai atvykę bardai dainuoja savo kalbomis. Tuo vis daugiau iš tikrųjų gerų atlikėjų lieka nustebę, sužavėti ir paveikti. Galime net sakyti, kad festivalio svečiai mūsų idėjas bando įgyvendinti savo šalyse. Ir tai džiugu. Mes išliekame draugais, mes išliekame partneriais. Vadinasi, festivalis savo misiją vykdo, išlieka paklausus ir lankomas žiūrovų – net ir šiais laikais. Mes iš tikrųjų be galo esame dėkingi mūsų klausytojams, mūsų ištikimiesiems klausytojams, kurių gal pusė, jei ne didesnė dalis, mano galva, yra nuolatiniai. Jie sąmoningai pasirinko šitą žanrą, jie suvokia, kur eina, ką jie klauso. Sąmoningas žiūrovas, sąmoningas klausytojas yra neįkainojama kultūrinė vertybė mūsų šalyje. Mes tokių turime ir festivalis „Tai-aš“ tuo labai džiaugiasi. Aišku, kasmet mes stengiamės atnešti kažko naujo – tiek idėjų, tiek atlikėjų.

Kuo šiemet festivalis buvo kitoks nei ankstesni?

Sukrėtimų festivalyje jau nebėra. Mane tiesiog maloniai džiugina, kad mūsų atlikėjai turėdami ir šį festivalį, ir nuolatinius dainuojamosios poezijos vakarus – o tai jau reiškia bardų judėjimą – auga kokybe. Mūsų autoriai stiprėja kokybe. Tas mane labiausiai džiugina. Tiek ir jaunesni bardai, tiek ir kūrybinių dirbtuvių dalyviai, o pastarųjų sukurtas dainas galima išgirsti festivalio Pabaigos koncerte. Jų dainos jau klausytinos ir nebereikia nuolaidžiauti: „Čia ką tik atėję, dar tokie visai žali...“ Aišku, su jais dirba, jiems vadovauja labai geri specialistai. Ir ne pirmus metus. Aš džiaugiuosi, kad šiame žanre atsiranda sceninis skonis. Dainų, kurios labai skirtųsi skoniu ir suvokimu mūsų festivalyje nėra. Apskritai žanre jų yra, nes jis platus, yra daug ir įvairių atlikėjų, bet mūsų festivalyje pastebiu vieningą kokybišką muziką.

Kaip manote, kodėl festivalis „Tai – aš“ neturi konkurentų?

Tam reikia žiauriai daug darbo, tiesiog žiauriai daug nesavanaudiško darbo. O kita vertus tegul atsiranda, konkurencijos nebus - juk daugybė autorių...

Kokios yra skirtingų šalių dainuojamosios poezijos kultūrų sąsajos, tarpkultūrinis dialogas?

Mūsų svečiai atvykę į festivalį gali dainuoti gimtąja kalba, o tai yra labai svarbu besivienijančioje Europoje, ir tuo išlaikomas tautinis kultūrinis savitumas. Prancūzai rengia prancūziškai dainuojančiųjų festivalius, lenkai – lenkiškai, rusai – rusiškai, anglai – angliškai. Mes išdrįsome parodyti, kad kultūrų nereikia smaugti, kad jos yra labai gražios ir įdomios. Mums neįdomu bendrauti su tokiu pačiu kaip aš, todėl mums reikia ieškoti įdomių žmonių kitur.

Užsienio svečiai neretai stebisi, kodėl Lietuvos bardai nedainuoja socialinėmis temomis...

Čia kultūriniai skirtumai. Pavyzdžiui, Vokietijoje dainuojamoji poezija kartu yra ir teatras. Jie kelia socialinius klausimus. Tai jiems svarbu ir aktualu. Matyt, tokia yra susiformavusi tradicija. Kad mūsuose yra truputį kitokios giluminės vertybės ir jų svarba, turime dėkoti amžinatilsį Vytautui Kernagiui – už tai, kad turime būtent tokias dainas, kad jis į sceną atnešė būtent tokį žanrą...

Lietuviškas branduolys

Valstybės ribų nepaisantis festivalis „Tai – aš”  šiemet jau septintą spalį beldėsi į klausytojų širdį bei jausmus. Vilniaus Mokytojų namų kartu organizuojamas festivalis sutraukė kaip reta didelį Lietuvos „grandų" būrį. Publikai vėl koncertavo jos numylėtas trio „Adios", o tai, kaip žinote Andrius Kulikauskas, Saulius Bareikis bei Olegas Ditkovskis viename. Laiko patikrintas, tačiau jau tik prorečiais kartu koncertuojantis trejetas jau mintinai mokamomis dainomis uždegė svajingą šypseną ne vieno vyresnio amžiaus klausytojo veide, sužavėjo užsienio svečius. Į istorinius prisiminimus nugramzdino scenoje dar rečiau matomas ir girdimas Vytautas Babravičius. Po kelerių metų pertraukos festivalio scenoje autorinį vakarą savo kūrybos dainas traukė Andrius Kaniava. Žinoma, publikos dėmesio nestokojo jau ne vienerius metus poeziją dainuojantys Kostas Smoriginas, Aidas Giniotis, Vytautas V. Landsbergis, Gediminas Storpirštis.

Ši brandžiausia bardų karta, na, bent jau vienas jos atstovas, buvo įvertinta ne tik publikos. Festivalio Pabaigos koncerte Vytauto Kernagio vardu pavadintą apdovanojimą pelnė kartu su Maestro kadaise „Dainos teatre“ dainavęs bardas, kompozitorius ir aranžuotojas A. Kulikauskas. Gavęs apdovanojimą ir užkulisiuose kolegų bardų sveikinamas A. Kulikauskas ilgai negalėjo atsitokėti. Sunkiai tramdydamas emocijas jis sakę manęs, jog apdovanojimo nusipelnys „kažkas iš jaunesnių“, kuris nors „gitarinis“ bardas.

Priminsime, kad jį taip įvertino ir akustinę gitarą dovanojo gretutinėmis teisėmis besirūpinanti asociacija AGATA. Ir Vytauto Kernagio vardas čia minimas ne be reikalo. Tokiu būdu jam ne tik atiduodama pagarba, o kita vertus ne kas kitas, o būtent Maestro buvo festivalio pavadinimo „Tai-aš“ krikštatėvis.

Jei prieš septynerius metus, kai festivalis žengė pirmuosius žingsnius, visi praeiviai akimirksniu atpažindavo tų vos kelių bardų pavardes afišose, tai dabar tokių pavardžių suskaičiuoti nebeužtektų rankų pirštų. O ir dainuojamosios poezijos gerbėjų gretos pagausėjo bei pajaunėjo. Per tuos metus klausytojai jau pamilo Giedriaus Arbačiausko, Kreivo (Jono Krivicko) bei Raimondos Pečkytės, Jono Bagdonavičiaus, Vyganto Kazlausko, Povilo Girdenio, Vyginto Zmejausko dainas. Įsijautė į Mindaugo Ancevičiaus lyriką ir ekspresiją, ne tik muzika, daina bet ir kvapu (smilkalais) į sąmonę įsismelkė Domantas Razauskas, pernai apdovanotas jau minėtu V. Kernagio prizu. Pagal plojimus galima spręsti, kad savo gerbėjų jau turi ir Justas Tertelis, Jonas Talandis bei dvyniai Romanas ir Dmitrijus Timofejevai, tebūnie vieni jauniausių ir dar ne tokie ryškūs bardų olimpe.

Ovacijomis žiūrovai palydėjo ne tik pavienius bardus, bet ir šių metų festivalio „Tai – aš“ naujovę - bardų grupių koncertą. Šiltai plojimais priimta klaipėdietė „Atika“, jau minėti „Adios“, D. Razauskas bei G. Storpirštis - kiekvienas su savo grupėmis. Plojimams griaudint į sceną lipo ne tik teatrui bet ir dainuojamajai poezijai „Atviras ratas“, nė velnio ne „Liūdni slibinai“ ir tikrai „Stipriai kitaip“. Tokio klausytojų teigiamų emocijų pliūpsnio kaip per bardų grupių koncertą organizatoriai per visus festivalius dar nebuvo girdėję irgi regėję. Nenuostabu, kad jau pasigirdo kalbų apie dainuojamosios poezijos „supopsėjimą", tačiau argi savo prigimtimi platus muzikos žanras negali apglėbti ir lyriškas lopšines, ir egzaltuotas muzika išreikštas eiles, ir baladę, ir dainos... šou?

„Šių metų festivalis nuo ankstesnių skyrėsi bardų grupių koncertu. Anksčiau jo nebūdavo, bardų grupės dainuodavo kartu su solistais. Jis parodė lietuviškosios dainuojamosios poezijos platumas: nuo klasikos iki naujų tendencijų”,- sakė Tarptautinio dainuojamosios poezijos festivalio „Tai – aš” vadovas Juozas Žitkauskas.

Kultūrų prieskonis

Kalbant apie didžiausią šių metų bardų judėjimo įvykį – tarptautinį dainuojamosios poezijos festivalį „Tai-aš“ būtina paminėti ir šiemet margą užsienio bardų būrį. Pirmą kartą festivalio „Tai – aš” geografija peržengė Atlanto vandenyną. Šiemet festivalyje viešėjo svečias iš JAV Chuckas Brodskys.

„Aš sužavėtas, kad Lietuvoje daug bardų, čia gili jų kultūra. Sutikau dainuojančių panašiai kaip aš, rengiančių panašius pasirodymus - vadinasi, bendraminčių. Norėčiau čia dar sugrįžti...“,- svetainei „Bardai.lt“ sakė Ch. Brodskys, kurio repertuare yra daug baladžių politinėmis, socialinėmis bei sporto temomis. Į penktą dešimtį įkopęs amerikiečių bardas viešėdamas Lietuvoje ne tik užčiuopė savo europietiškas šaknis, bet ir patyrė, ką reiškia kitą rytą nubusti po tikro pasvalietiško alaus degustacijų.

Bet ne apie tai dabar kalba. Su juo kalbėjomės apie kelionę į Lietuvą, dainuojamąją poeziją čia ir už Atlanto bei šio žanro kultūrinius skirtumus ir panašumus.

„Tiesą pasakius, vykdamas į Lietuvą neturėjau jokių lūkesčių ar išankstinių nuostatų. Prieš atvykdamas du ar tris mėnesius skaičiau apie Lietuvą internete viską, ką galėjau, nes iki tol nežinojau nieko. Labai džiaugiausi man pasitaikiusia proga apsilankyti šioje šalyje. Atvykęs stengiausi kuo daugiau išvysti ir išgirsti, patirti kuo daugiau įspūdžių. Mano didžiausiai nuostabai, festivalyje aš išgirdau labai panašios muzikos kurią aš kuriu ir kurios aš klausau Jungtinėse valstijose. Aišku, būtų gerai suprasti lietuvių kalbą ir suprasti apie ką dainuoja Lietuvos bardai bei suprasti bardus iš kitų šalių. Gal šiek tiek tikėjausi, kad vietos bardų dainose atsispindės Rytų Europos ar čigonų muzika, bet pasirodo, to visai nėra. JAV mes šiek tiek ignoruojame likusią pasaulio dalį, tad gal buvo šiek tiek arogantiška taip galvoti apie lietuvių bardų dainas. Bet kuriuo atveju, buvo malonu suvokti, kokia svarbi bardų muzika yra visame pasaulyje. Pasikartosiu, būtų gerai mokėti kalbą, kuria dainuoja bardas, bet visos kiekvieno iš jų išreikštos emocijos mane įtraukė, vadinasi, ši muzikos dalis yra universali. Labai gerbiu tuos dainų autorius ir atlikėjus, kuriuos sutikau Lietuvoje, tuos, kurių dainas išgirdau. Norėčiau dar geriau pažinti juos ir jų kūrybą. Džiugu, kad dar pasaulyje yra žmonių, kurie kuria be kompromisų, nepataikauja populiarumui ir komercinei sėkmei“,- atviravo Ch. Brodskys.

„Ką nors daug pasakyti apie kultūrinius skirtumus man sunku, nes nekalbu lietuviškai. Akivaizdu, kad tai, jog ilgą laiką Lietuva buvo okupuota ir laisvę atgavo neseniai, turi tam tikros įtakos kultūrai. Gaila, kad Lietuvoje buvau per mažai, kad labiau tai pajusčiau. Kadangi man neteko gyventi okupacijos sąlygomis ir nepažįstu nieko, kas būtų buvęs ištremtas į Sibirą, galiu tik įsivaizduoti, kaip psichologiškai buvo žmonėms sunku, kokius randus tokie dalykai padarė jų gyvenime, kiek tai turi įtakos Lietuvos gyvenime. Ir, žinoma, galiu tik stebėtis, kokią įtaką tai gali turėti bardų dainoms. O Lietuvos žmonės man pasirodė malonūs ir draugiški. Nesutikau nusiteikusių agresyviai ar kaip nors nemandagiai besielgiančių vienas kito atžvilgiu. Mano, prašalaičio požiūriu, čia taiki vieta ir čia gera būti“,- savo nuomonę išreiškė bardas iš JAV.

„Nuostabu! Viskas nuostabu!",- po kiekvieno koncerto aikčiojo iš susižavėjimo Rusijos bardas Aleksejus Ivaščenka. Žinomą dar ir kaip miuziklo „Nord Ost” kūrėją festivalio organizatoriams dėl įvairių priežasčių pavyko į Lietuvą atsikviesti tik po kelerių metų nesėkmingų bandymų. Iš pradžių šiek tiek nuogąstavęs, kad koncertuose jo dainuojančio rusiškai niekas gali nesuprasti, vėliau bardas žavėjosi šilta publika ir priėmimu, tad namo į Maskvą išvyko smarkiai sujaudintas. Jis pasakojo, kad iš festivalio liko du ryškūs įspūdžiai: jog viskas buvo gerai sustyguota, visur buvo jaukiai bei šiltai priimtas ir dėl to jautėsi „komfortabiliai“, ir labiausiai liko sužavėtas „Adios“ dainomis. Nekalbant jau apie tai, kad kol pats nesudalyvavo „Tai –aš“ festivalyje, negalvojo, kad toks renginys apskritai įmanomas. O kalba, priešingai nei galbūt daugelis mano, nebuvo didelė kliūtis ir A. Ivaščenkai. Klausydamas dainų lietuvių, latvių, prancūzų kalbomis jis pats nustebo atradęs svarbesnių dalykų nei kalba. Nors organizatorių ir prašė bent šiek tiek išversti lietuvių bardų dainų tekstus, kad suprastų kontekstą.

Latviai Zieduonis Stutinis bei Jurijus Molas taip pat buvo pakerėti festivalio nuotaikos bei publikos. Lyriški ir perdėm melancholiški, tačiau kaimyniškai artimi siela. Visiška priešingybė amerikiečiui ir latviams buvo ispanas Javier'as de Prado. Impulsyvus, ekspresyvus, jausmingas ir ekscentriškas ispanas padarė įspūdį daugeliui jį išgirdusių klausytojų. Viename iš koncertų su mažaisiais dainuojamosios poezijos gerbėjais jis bendravo itin šiltai ir betarpiškai. Savo jausmus iš festivalio Chavi, kaip kad jį visi vadina, sudėjo į valandos trukmės videodienoraštį, lygiai taip pat nenuobodų, kaip ir jis pats.

Patarlė „Sutinka pagal rūbą, o išlydi...“ na, šiuo atveju, pagal dainas, itin tinka pusbroliams iš Pietų Prancūzijos Cameliui Ariouiui bei Samirui Arriouiiui. Pasitikdama oro uoste viena iš organizatorių tūptelėjo išvydusi treninguotus grandinėlėmis ir blizgučiais iš tolo švytinčius atlikėjus - rodės čia pat ims repuoti. Išvaizda apgavo - prancūzai buvo gilesni nei atrodė,o jų Viduržemio jūros regiono dainos - užburiančios. Gal tai buvo abipusis ryšys su žiūrovais, jei išvykstant norėjo pasikeisti lėktuvo bilietus į vėlesnius ir dar bent šiek tiek likti ir kęsti žvarbų bei darganotą lietuvišką orą...

Stefano Cobello bei Steve'as Dowling'as - du jau gerai dainuojamosios poezijos mylėtojams pažįstami festivalio svečiai. Italas ir škotas į festivalį „Tai – aš” atvyksta vėl ir vėl. Jie yra geras įrodymas to, kad unikalus festivalis ir ypatinga jo atmosfera it magnetas traukia bardus sugrįžti, atverti širdį klausytojui ar pasidalyti savo patirtimi su jaunesniais. Festivalio metu S. Dowling'as bei A. Kulikauskas surengė tradicines kūrybines dirbtuves - kas žino, gal kada išgarsėsiantiems - jauniesiems bardams. Pasitikrinti savo jėgas jau prakutusius bei atverti savo kūrybą aplinkiniams kvietė bene demokratiškiausias festivalio renginys - Naktinėjimai.

Tarptautinis dainuojamosios poezijos festivalis „Tai – aš” yra tarptautinis dėl dviejų priežasčių: savo dainas be lietuvių jame ringuoja ir užsienio bardai ir, antra vertus, bardų dainos sklinda ne tik Lietuvoje, bet ir, kaip kad šiemet, Rygoje - už jos ribų. Jei neteko bardų dainų festivalyje išgirsti šiemet, būtinai užsukite į koncertus kitąmet. Mūsų krašte dainuojamoji poezija festivalio metu liejosi anaiptol ne tik sostinėje. Bardų vagonas patogiai riedėjo į Radviliškį, kur keliuose koncertuose skambėjo ir jaunųjų, ir brandesnių bardų dainos. Bardais džiaugėsi Kaunas, Varėna, Skapiškis, Veisiejai, Pasvalys bei Marijampolė. Kas žino, gal džiaugtųsi ir platesnė Lietuva, jei tik atsirastų daugiau norinčių puoselėti bei skleisti dainuojamąją poeziją...

Mindaugas LINKAITIS
Rasa GLINSKYTĖ-SUBAČIENĖ
Edvinas NARAVECKAS