Retas kuris nežino Vytauto Kernagio dainos „Purpurinis vakaras“ (D. Saukaitytės žodžiai). Pernai, pagerbiant V. Kernagio atminimą, Anykščiuose tokiu pavadinimu surengtas pirmasis respublikinis bardų festivalis. Iniciatyvos jį rengti ėmėsi Anykščiuose įsikūręs Vytautas V. Landsbergis su kolega Gediminu Storpirščiu.

   Rugpjūčio 28–29 d. Anykščių Dainuvos slėnį užėmė antrojo, dabar jau nacionalinio bardų festivalio „Purpurinis vakaras“ dvasia.

   Tai, kas tas dvi dienas dėjosi Anykščiuose, vien tik dvasia pavadinti būtų maža ir pernelyg metaforiškai susiaurinta. Tai buvo jaudinantis šėlsmas, nepaisant antros dienos vakarą prapliupusios liūties, stūgaujančių vėjų. Jie neišgąsdino nei su palapinėmis dviem dienoms atvykusių bardiškos muzikos mylėtojų iš kitų šalies vietų, nei bardiškosios kultūros išsiilgusių anykštėnų.

   Viskas prasidėjo saulėtą penktadienio popietę prie Antano Baranausko paminklo. Čia pasidievagota, kad Lietuvos bardų kūryboje mažoka mūsų lietuvių poezijos klasikų (A. Baranausko, A. Vienažindžio, Maironio ir kt.) tekstų, pasidžiaugta, kad toks festivalis rengiamas literatūriškiausiame rajone. Mat tenykščių kraštotyros entuziastų žiniomis, daugiau kaip 400 su literatūra susijusių žmonių biografijoje įrašytas ir Anykščių kraštas.

   Vėliau Antano Vienuolio aprašytoje koplyčioje vyko pokalbių su įdomiais žmonėmis ciklas. Penktadienį su čia susirinkusiaisiais bendravo arbatos klubo „Arbatos magija“ vadovas Ramūnas Daugelavičius, bioenergetikė Svetlana Smertjeva. Šeštadienį su jaunaisiais dainuojamosios poezijos atlikėjais apie dainų tekstus diskutavo V. V. Landsbergis.

   Pirmasis festivalio „Purpurinis vakaras“ koncertas skirtas jauniesiems bardams. Vieni jų – mažiau žinomi, kiti (Jonas Talandis, grupės „Liūdni slibinai“, „Stipriai kitaip“) turi savo ištikimus gerbėjus. Čia festivaliui sėkmės linkėjo LR kultūros ministras Remigijus Vilkaitis, sutikęs būti renginio globėju. Susirinkusiuosius sveikino Anykščių rajono savivaldybės meras Sigutis Obelevičius ir festivalio meno vadovas G. Storpirštis. Atlikėjai padainavo po kelias savo kūrybos ir po vieną V. Kernagio dainas.

   Į koncertą, trukusį daugiau nei keturias valandas, žmonės vis ėjo ir ėjo. Turėdamas mintyse atlikėjų amžių, koncertinę patirtį, kūrybos lygį, kartkartėmis stebėjausi tokiu anykštėnų noru būti su dainuojamąja poezija. Tačiau tiek, kiek pats esu susijęs su šiuo žanru, rengdamas koncertus bei tarptautinį dainuojamosios poezijos festivalį „Tai – aš“, pastebėjau, kad didelei daliai klausytojų ne visai svarbu atlikėjo svoris – jie labiau pasiduoda sunkiai įvardijamai dainuojamosios poezijos magijai. Kiek būtų koncertų, festivalių – visą laiką pilnos arba puspilnės salės. Nesvarbu, kas dainuoja ar kokio senumo dainos...

   Pasibaigus koncertui, daugelis žūrovų ne namo traukė, o į Anykščių koplyčią, kur vyko skaitymai iš „Baltosios knygos“. Čia dalyvavo knygos sumanytojas ir sudarytojas V. V. Landsbergis, bardas ir festivalio meno vadovas G. Storpirštis, kraštotyrininkas Jonas Vaiškūnas, bioenergetikė S. Smertjeva. Vaišinantis Ramūno Daugelavičiaus arbata, naktiniai pokalbiai ir skaitymai, paįvairinami bardiškomis dainomis, festivalį perkėlė į kitą dieną.

   Antrajam festivalio vakarui gamta purpuro pašykštėjo. Popiet prapliupęs lietus nerimo, o tik dar labiau įsismarkavo, pasikviesdamas vėją, kurio gūsių neatlaikė ne tik Rašytojų sąjungos leidyklos palapinė, bet ir scenos įranga. Festivalio organizatoriai VšĮ „Bardai LT“ (direktorė Alina Semionova) rūpinosi, kad dauguma anykštėnų, pabūgę stichijų, pasiliks namuose, tačiau greitai šį nerimą pakeitė abejonės, ar visiems norintiesiems patekti į koncertą užteks bilietų. Anykštėnų lietus neišgąsdino – Dainuvos slėnis su kiekviena valanda nuolat pildėsi. Susirinkusią publiką, basus trypiančius lietaus balutėse žmones, neįmanoma kitais žodžiais apibūdinti, tik vadinti pamišusiais dėl bardų muzikos ir jų skleidžiamos energetikos. Ja žavėjosi visi atlikėjai. Koncertas tęsėsi apie penkias valandas, visą laiką lijo lietus, o žmonės klausėsi, plojo ir prašydavo pakartoti. Anksčiau buvau įsitikinęs, kad pagal dainuojamąją poeziją neįmanoma šokti. Anykštėnai įrodė, kad įmanoma, o ypač – pilant lietui. Atrodė, kad tai ne šio žanro koncertas, o koks nors „tūsas“…

   Bardai su klausytojais nuo scenos bendravo ne tik kūryba, bet ir tiesiogiai. Galėjai pamanyti, kad Domanto Razausko pasirodymas pavirs pageidavimų koncertu. Žinoma, būta dėl ko siausti, būta ko prašyt „pa-kar-tot“, nes tą vakarą žinomas dainas dainavo Kostas Smoriginas, Saulius Bareikis, Andrius Kulikauskas, Aidas Giniotis, G. Storpirštis, D. Razauskas, Justas Tertelis, V. V. Landsbergis, Giedrius Arbačiauskas, Ieva Narkutė, Mindaugas Ancevičius, Kazimieras Jakutis, Vygintas Zmejauskas. Festivalis baigėsi, visiems atlikėjams dainuojant V. Kernagio „Purpurinį vakarą“.

   Dainuojamoji poezija ir jos atlikėjai, anot Rimvydo Stankevičiaus, vis labiau šliaužia į šviesą, jų niekas negali suskaičiuoti, jų niekas negali sustabdyti. Tikra tiesa. Net ir mes, organizuojantieji mažesnius ar didesnius šio žanro renginius, tiksliai negalime pasakyti nei kiek šiuo metu yra atlikėjų, nei kiek renginių. Žinome viena –  jeigu būtų surengtas visų barduojančiųjų koncertas, jis tęstųsi ilgai. Gausą parodo ir rengiami respublikiniai moksleivių dainuojamosios poezijos konkursai, gausybė koncertų, festivalių. Štai spalio 20–25 d. po visą Lietuvą nusidrieks Vilniaus mokytojų namų organizuojamas VII tarptautinis dainuojamosios poezijos festivalis „Tai – aš“, į sceną sukviesiantis svečius iš JAV, Rusijos, Lenkijos, Latvijos, Ispanijos, Italijos, Prancūzijos, šio žanro klasikus ir mažiau žinomus atlikėjus iš Lietuvos. Dėl tokios gausybės šio žanro renginių ir publikos meilės jiems nematau nieko blogo. Net jei tai ir mados, „pižoniškumo“ dalykas. Jau geriau su dainuojamąja poezija, negu su peiliu rankoje prie veido.

   P. S. Kalbant apie festivalį „Purpurinis vakaras“, būtina pagirti Anykščių rajono savivaldybę už supratimą ir savo rajono gyventojų kultūrinių poreikių tenkinimą. Be jos skirtos finansinės paramos ir mero patarėjo Sergejaus Jovaišos iniciatyvos bei pastangų, organizatoriai būtų susidūrę su gerokai didesnėmis organizacinėmis kliūtimis nei lietus ir vėjas.

Juozas Žitkauskas

Paimta iš : http://www.culture.lt