Kaip nuliūdinti lietuvį? Į šį klausimą savo muzika mėgina atsakyti trys Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai Dominykas Vaitiekūnas, Aistė Lasytė ir Vaidas Kublinskas – „Liūdni slibinai“. Jie sakosi atlieką „pirim piririm“ žanro muziką, žodį „grupė“ rašo kabutėse ir yra mažai pažįstami su ironija. Maža to, liūdnieji atlikėjai šįmet laimėjo Dariaus Mykolaičio ir Vilniaus mokytojų namų teikiamą Sauliaus Mykolaičio vardo premiją. Apie muziką ir liūdną gyvenimą kalbamės su Dominyku, Aiste ir Vaidu.

   Paprastai grupių pavadinimai rašomi kabutėse. „Liūdni slibinai“ kabutėse rašo ir žodį „grupė“. Kodėl?

   Tiesiog nė vienas iš mūsų nepažįsta natų. Kai su jomis susipažinsime, kabutes nuimsime.

   Jūs visi – Lietuvos teatro ir muzikos akademijos studentai, bendrakursiai. Kodėl nusprendėte sukurti grupę? Ir kodėl pasirinkote dainuojamosios poezijos žanrą?

   Visų pirma, mes ne grupė, o „grupė“. O mūsų žanras ne dainuojamoji poezija, o „dainuojamoji poezija“. Dažnai peržengiame ir šio muzikinio stiliaus ribas, nukulniuodami net iki radikalaus „pirim piririm“ žanro.

   Gerai, tada kodėl pasirinkote „pirim piririm“?

   Visų pirma, ne mes jį pasirinkome, o „pirim piririm“ pasirinko mus. Gali būti, kad „pirim piririm“ muzikuoti  mus paskyrė kažkas iš aukščiau (gal iš trečio, o gal iš ketvirto aukšto). Bet kokiu atveju mes riedlentės neišradinėjam – tai senas, tik kiek primirštas žanras.

   Vis dėlto jūsų atliekama muzika yra įtartinai panaši į dainuojamąją poeziją.

   Iš esmės kiekvieną dainą galima priskirti dainuojamajai poezijai. Tačiau toli gražu ne visą dainuojamąją poeziją galima pavadinti poezija, jei suprantate, ką turime omenyje...

   Pakalbėkime apie tekstus. Dainuojamojoje poezijoje žodžiai yra itin svarbūs. Kaip renkatės tekstus, kas juos rašo?

   Mums rašo daug žymių poetų. Henrikas Radauskas, Šarūnas Banevičius, Sigitas Parulskis, Kęstutis Plankas, Juozas Erlickas ir daug kitų.

   Pirma atsiranda muzika ar eilės?

   Pirmiausia mus atranda eilėraštis, tada drauge su juo ieškome muzikos, it kokie tekstų vadybininkai.

   Minėjote, kad norite liūdinti žmones. Kodėl?

   Ne tiek norime, kiek tai yra mūsų pareiga. Pernelyg didelė linksmybė išmuša žmogų iš vėžių, jis nebesupranta, kas iš tikrųjų svarbu.
   Be to, jaučiame, kad lietuvių tauta pernelyg sparčiai tolsta nuo jai būdingo romaus mentaliteto, gręžiasi į Vakarus. Mes siekiame tėkšti lietuviui į veidą tikrą tiesą. Tenka pripažinti, kad lietuvio gyvenimas yra iš principo liūdnas, tačiau tai – nieko blogo.

   Manote, jog muzika užuot davusi žmogui tai, ko jis nori, turėtų teikti tai, ko tam žmogui reikia?

   Žmogus kartais pamiršta, ko jis nori. O kai žmogus bėga nuo savęs, mes jį raginame save vytis. Kaip sakoma – toli bėgęs niekur nenubėgsi.

   Kokį vaidmenį jūsų muzikoje vaidina ironija?

   Netikėtas klausimas, nemanėme, kad su ja esame pažįstami. Ko gero, į ją mes žiūrime su ironija.

   Šįmet laimėjote Sauliaus Mykolaičio vardo premiją. Ką ji jums reiškia?

   Tai ženklas, kad reikia tęsti pradėtą darbą.

   Ar orientuositės tik į Lietuvos publiką? O galbūt jūsų planuose yra ir užsienio scenos?

   Kai aplinkinės šalys pramoks lietuvių kalbos – kas, be abejo, kada nors turės įvykti, kaip įvyko su prancūzų ir anglų kalbomis – galbūt pradėsime rengti koncertus ir užsienyje.

Kalbėjosi Miglė Anušauskaitė

Bernardinai.lt