Tikra ir vertinga yra tai, kas pastovu.  Prie ko gali kaskart sugrįžti. Ką gali atėjęs visada rasti. Tik pastovume auga dvasios, širdies jėgos.
      Džiugu, kad Pasvalio krašto muziejuje nuo spalio iki kovo vyko dar vienas bardų muzikos sezonas. Jis prasidėjo šeštojo Tarptautinio dainuojamosios poezijos festivalio ,,Tai – aš“ koncertu. Jame klausėmės A. Kulikausko, G. Arbačiausko (Lietuva), B. Monaghan (Airija), N. Engstrom (Danija) dainų. Šis koncertas buvo pirmasis akordas būsimiems bardų vakarams.
      Lapkričio mėnesį savo dainų programą atvežė Giedrius Arbačiauskas su žmona Agne, ir kartu – naują dainų kompaktinį diską ,,Vienaragis“.
      Gruodį naujosios kompaktinės plokštelės ,,Pranciškaus sodas“ dainas žiūrovams  pristatė Gediminas Storpirštis.
      Sausį saulėtas dainas iš jūra ir mėlynu dangumi alsuojančios Italijos atvežė Stefano Cobello, – Lietuvoje viešintis ir koncertuojantis ne pirmus metus. Tik Pasvalyje jis dainavo pirmąkart. Šio koncerto antroje dalyje taip pat pirmą sykį muziejaus žiūrovams dainas atliko jaunas bardas iš Vilniaus Mindaugas Ancevičius.
      Vasario mėnesį dainavo Domantas Razauskas.
      Kovą savo dainas, balades, eilėraščius ir... trumpus filmus pristatė, atliko Vytautas V. Landsbergis.
      Visi bardai džiaugėsi šilta, dėmesinga, jautria publika, taip pat – jaukia, atvira muzikai, poezijai unikalia muziejaus sale.
      O žiūrovai šiltai ir nuoširdžiai priimdavo visus dainų autorius: paties įvairiausio stiliaus, temperamento, įvairiausios tematikos, melodikos dainas. Iš tiesų galima sakyti, kad jau turime profesionalų, per šešetą-septynetą metų užaugusį, bardų vakarų žiūrovą ir klausytoją. Suprantantį net giluminius niuansus, atspalvius, potekstes... O atėję nauji žiūrovai greitai prisiderina, išmoksta taip klausytis – kai tylu tylu, net, rodos, niekas nekvėpuoja; kai tvyro visiškas žiūrovų susikaupimas ir atsivėrimas bardų menui, kiekvienam jo kūrėjui... Ir Lietuvos bardai žino apie tokį žiūrovą – ne vienas yra  tai prisipažinęs. Todėl ir atvažiuoja su geriausios savo kūrybos lobynais.
      Į dainuojamosios poezijos vakarus atvyksta žiūrovai ir iš kaimyninių rajonų. Tenka išgirsti, kad tikrai visų trijų gretimų rajonų klausytojai yra lankęsi šiuose koncertuose.  ,,Pas mus šiandien Judita Leitaitė. O mes čia atvažiavome...“– sakė mokytoja iš Biržų.
      Bardai koncertuoja daugelyje šalies scenų ir salių, taip pat užsienyje. Tai, kad sulaukiame jų ir mažame Pasvalyje,– yra didelė garbė, laimė, dovana; taip pat – ir gražus pasiekimas: krašto muziejaus direktorės Vitutės Povilionienės, visų jo darbuotojų – organizuojant vakarus, padedant jiems sklandžiai įvykti; pasiekimas, žinoma, ir žiūrovų, kurie pastoviai ateina į koncertus.
      Tik... Tik štai balandžio mėnesį numatytą bardų vakarą teko atšaukti, nes buvo nupirkta labai mažai bilietų. Tada savaime iškilo klaustukas ir dėl numatyto gegužės mėnesio koncerto. Ir stipriai abejojant, ar jis beįvyks, – buvo jo atsisakyta. Netekome dviejų koncertų –  labai stiprių, originalių autorių dainų (Ievos Narkutės, Andriaus Kulikausko). Lyg ir sakoma: nukeliame į ateinantį sezoną. Tikėsime tuo. 
      Liūdna tendencija, besikartojanti kasmet: kai tik pavasarį prasideda sodeliai-darželiai,– ir pasvaliečiams nebereikia nei dainų, nei muzikos, nei poezijos; pamirštamas sielos estetinis lygmuo; jo tarsi visiškai atsižadama... Tai nėra gražu... Gal ir tasai dvasinis poreikis – ko nors šviesesnio, aukštesnio – dar pernelyg mažas ir silpnas,– kad fiziniai, materiniai dalykai staiga ir lengvai užgožia, nustelbia širdies saulę... Einame einame, o paskui nusigręžiame, pasukame į šalį... Apmaudu. Gaila...
      Bardai – tai menininkai iš kiek kitokios meno erdvės: aukštesnės, sakralesnės, skaidresnės... Todėl jų kūrybos fone itin gerai ir ryškiai matoma viskas: ir kas gera ir gražu, kas kyla į šviesą; ir kas dar tūno tamsoje, kas dar žema, ribota.
      Bardai dainas, muziką kuria ir dainuoja tam, kad parodytų, pasakytų, ko paprastas žmogus nemato (dar) ir nesuvokia (dar)... Jie tarsi paima už rankos ir veda, kelia, drąsina: eime...
      Bardų internetinėje svetainėje neseniai pasirodė latvių autorės I. Seerdiene  straipsnis apie žodžio ,,bardas“ kilmę. Autorė įrodo, kad šis žodis yra skolinys iš seno indoeuropietiško žodžio, kuris reiškia ,,pažadinti balsą, garbinti“. Prisimename, kad ir lietuvių kalba pagal kilmę yra indoeuropietiška. Tad bardų menas ir lietuvių tauta  turi tas pačias istorines, filologines, genetines šaknis.  Bardas yra tam, kad žadintų, kad garbintų... Kiekvieną žmogų, žmogaus balsą... Kad keltų... (O rašytiniuose šaltiniuose šis žodis pirmąkart minimas 15 a. keltų istorijoje.)
      Tereikia vieno: priimti tai, kas duodama, kas spindi jų ištiestoje rankoje... O tam reikia – prieiti... arti, šalia... klausytis. Ir ne vieną kartą, o daug kartų.
      Visada, kai jie atvyksta... Tarsi jaučiant atsakomybę – ir dėl savęs, ir dėl kitų...
      Tik pastovume auga širdies jėgos.
      Tik nuolat laistant pasirodo daigas, užauga gėlė.
      Pamenate: nuolatos, viltingai, laistant – net ir sausas medis atgyja.

      Margarita  Lužytė