G. Arbačiauskas būdamas maždaug 12 metų suvokė, kad nebus nei kosmonautas, nei lakūnas, nei karininkas. Tuo metu ir užgimė noras kurti dainas bei vaidinti. „Pirmąją savo gitarą pirkau dar sovietmečiu už 23 rublius. Namo vežiausi kaip didžiausią brangenybę įsivyniojęs į celofaną. Pirmąją dainą parašiau besimokydamas mokykloje pagal Janinos Degutytės eiles. Ėmiau kurti ir savo žodžius, ir muziką“, – pasakoja G. Arbačiauskas. 1995 m. baigė Lietuvos muzikos akademiją. Kaip ir nemažą dalį aktorių, G. Arbačiauską išgarsino televizija, kur jis vaidino, ir daugelis jį dabar pažįsta kaip įsimintinų personažų iš „Dviračio žynių“ kūrėją, tačiau pastaraisiais metais aktorių sunku atskirti nuo dainuojamosios poezijos judėjimo Lietuvoje, juolab, kad dainuojamoji poezija yra viena brangiausių jo kūrybos išraiškų. Jis rengia savo autorinius koncertus, dalyvauja įvairiuose šio žanro projektuose ir festivaliuose („Tai – aš“, „Purpurinis vakaras“, „Akacijų alėja“, „Dainuojamosios poezijos vakarai“ ir kt.). Nuo 2007 m. groja su savo žmona Agne, griežiančia violončele.

„Per vienus Naujuosius metus draugų namuose pagrojome, padainavome. Paskui mus abu pakvietė koncertuoti. Mums tai buvo kažkas ypatinga – atsivėrė naujas kelias, pasidarė įdomu. Taip atsirado mūsų repertuaras. Kuo toliau, tuo labiau norime jį perteikti jautriau, subtiliau. Tuos pačius dalykus imame girdėti įdomiau, spalvingiau“, – apie netikėtą kūrybos proveržį kalbėjo Agnė. 2008 m. buvo išleista G.Arbačiausko kompaktinė plokštelė „Vienaragis“, kurioje skamba dainos pagal paties aktoriaus, H.Radausko, J.Strielkūno, P.Širvio, T.Venclovos ir užsienio rašytojų eiles.